Persikėlus į globos įstaigą pasikeičia ne vien adresas. Keičiasi dienos ritmas, aplinka, įprasti garsai ir galimybė pačiam spręsti, kada valgyti ar išeiti pasivaikščioti. Artimieji dažnai rūpinasi, kad žmogui netrūktų reikalingų daiktų, tačiau savarankiškumo jausmą palaiko ir paprastesni dalykai: pasirinkimas, ką apsirengti, su kuo pasikalbėti ar kaip praleisti popietę.
Štai kodėl verta domėtis ne tik kambariais ar paslaugų sąrašu, bet ir kasdieniais sprendimais. Pavyzdžiui, surininkunamai galima vertinti kaip atspirties tašką pokalbiui apie tai, kaip įstaiga organizuoja gyventojų kasdienybę. Artimiesiems naudinga klausti, kokius pasirinkimus žmogus gali priimti pats ir kaip darbuotojai atsižvelgia į jo ankstesnius įpročius.
Įprasti įpročiai yra daugiau nei rutina
Kasdieniai ritualai suteikia dienai aiškią formą. Vienam svarbu ryte išgerti kavos prie lango, kitam nusiprausti prieš pusryčius, o trečiam po pietų paskambinti šeimos nariui. Tokie įpročiai žmogui primena jo paties gyvenimo istoriją ir padeda naujoje aplinkoje išsaugoti pažįstamą ritmą.
Įstaigos tvarka neišvengiamai turi bendrų taisyklių, tačiau tai nereiškia, kad visi gyventojai turi gyventi vienodai. Darbuotojai gali išsiaiškinti, kas žmogui svarbu, ir suderinti jo poreikius su kitų gyventojų bei personalo dienotvarke. Šis pokalbis turėtų vykti ne vien priėmimo dieną. Žmogaus norai gali kisti, todėl verta prie jų sugrįžti.
Pasirinkimas turi būti tikras
Paklausti „Ar norite pasivaikščioti?“ neužtenka, jei atsakymas nieko nepakeis. Tikras pasirinkimas reiškia, kad žmogui suteikiama informacija ir laiko apsispręsti, o jo atsakymas gerbiamas, kai tai įmanoma. Kartais užtenka pasiūlyti du konkrečius variantus, užuot pateikus atvirą klausimą, į kurį sunku atsakyti.
Artimieji ir darbuotojai gali atkreipti dėmesį į kasdienius sprendimus:
- kada žmogus nori keltis ir ruoštis dienai;
- kokius drabužius jis renkasi pagal orą ar progą;
- kur mėgsta sėdėti valgydamas ar ilsėdamasis;
- kokioje veikloje nori dalyvauti, o kurios atsisako;
- kada jam patogiausia susisiekti su šeima;
- kokius asmeninius daiktus norėtų turėti savo kambaryje.
Ne visi sprendimai gali būti įgyvendinti iškart. Vis dėlto svarbu paaiškinti priežastį ir pasiūlyti kitą variantą, užuot žmogaus norą nutylėjus. Taip pokalbis išlieka pagarbus, o žmogus mato, kad jo nuomonė turi svorį.
Asmeniniai daiktai padeda atpažinti savo erdvę
Kambarys naujoje vietoje gali atrodyti svetimas, kol jame neatsiranda pažįstamų ženklų. Šeimos nuotrauka, mėgstamas pledas, laikrodis ar knyga suteikia erdvei asmeniškumo. Prieš atvežant daiktus, verta pasitarti su žmogumi ir įstaigos darbuotojais: kambario dydis, saugumas ir priežiūros galimybės gali riboti, ką patogu laikyti.
Daiktų nereikia rinkti pagal tai, kas artimiesiems atrodo jauku. Geriau paklausti paties žmogaus, ką jis norėtų matyti šalia savęs. Jei kalbėti sunku, galima stebėti, kuriuos daiktus jis dažniau renkasi arba prie kurių sustoja. Tokios detalės leidžia kurti jam atpažįstamą aplinką, o ne vien tvarkingą kambarį.
Artimųjų apsilankymas gali tęsti įprastą gyvenimą
Apsilankymas nebūtinai turi virsti ilgu pokalbiu ar iš anksto suplanuota pramoga. Kartais geriau kartu peržiūrėti nuotraukas, palaistyti gėlę, klausytis pažįstamos muzikos arba ramiai pabūti. Jei žmogus pavargsta ar nenori bendrauti, trumpesnis susitikimas gali būti malonesnis už ilgą vizitą.
Prieš atvykstant verta pasiteirauti, kada žmogui patogiausia susitikti ir ar tuo metu vyksta veikla, kurioje jis norėtų dalyvauti. Taip šeimos apsilankymas įsilieja į jo dieną, užuot ją perėmęs. Po susitikimo galima darbuotojams perduoti pastebėjimus apie tai, kas žmogų pralinksmino, nuliūdino ar priminė svarbų įprotį.
Savarankiškumo jausmas neatsiranda iš didelių pažadų. Jį palaiko nuoseklus kasdienis bendravimas, kuriame žmogui suteikiama galimybė rinktis, o jo įpročiai laikomi vertinga informacija. Artimieji gali padėti tokį požiūrį išlaikyti klausdami, klausydamiesi ir dalydamiesi tuo, ką apie žmogų žino. Tada naujoje vietoje atsiranda daugiau erdvės gyventi savu būdu.